žlegėti

žlegė́ti, žlẽga, -ė́jo intr. DŽ, NdŽ 1. Ds, Rš dusliai žvangėti, tarškėti, skambėti: Kaip atvažiuoja ratais, gi žlẽga Aln. Geležiniai arklio pančiai einant žlẽga Ut. Tegu urščia, tegu žlẽga te girnos Trgn. Vilnakaršėj, kai karšia, būdavo, vilnas, tai žlẽga, pyška Klt. Do i žlẽga žvanguliai an arklių Ck. Žlẽga šitie žvanguliai, pleška lineikos Dgl. Tik žlẽga žlẽga lenciūgas – a telyčia nutrūko Aln. Paguli paguli ir eini jau padabot, kur arklys jau žlẽga [su varpeliu] Sld. Kokią man duosi pasogą? – Bėrus žirgelius bėgančius ir kalmaškelę žlegančią Klt. Žlegėjo vikšrai. Miesto grindinys dundėjo ir luposi po geležiniais ratais M.Katil. Taip velnias nešė nešė pinigus, jau baigia ir nešt savo pinigus, bet vis kepeliušas dykas, ir gana, o tik žlega kiaurai SI359(Slk). | Kai kešenė žlegė̃s (bus pinigų), gera bus Mlt. 2. sunkiai, su žlegesiu važiuoti: Nuo Smalininkų plentu vis dar žlegėjo tankai K.Bor. Žlegė́jo tankeliai, visų palūpiai virpėjo Krš. Žiūrim akis iškėtę, tankai tik žlẽga per Vilnių, o žmonys nebijojo Sld. Pilni keliai žlega vežimų sp. Paskui jį visokie sutvėrimai – baidyklės tik važiuoja, žlega LTR(Slk). 3. barškėti, trinkėti: Girtas duodas, langai gi žlẽga Vj. Būdavo, net langai žlẽga, kaip groja Krns. Kap staugia vilkai, tai langai žlẽga Lb. Po kiekvieno šovimo langai žlegėjo VŽ1905,298. Žirniai buvo sausi, net žlegė́jo – supylė lietus Klt. Te jau žlẽga [indai], gal atejo [šeimininkai] Lel. Jam labai pabaiso, girdi, kad žlẽga kas prieky Antr. Atsisėdo prie staliuko ir barškina pirštais, girdi – kas žlega viduj Švnč. Apstaško gi, tai sušąla, kai an balos [žiemą skalbia]. Kai eini, tai lygiai blėkoj šite kvartūkas žlẽga prieky Sld. ║ kalenti: Dantys žlẽga – nemožna net art [akmenuotos dirvos] Mlt. Man šalta: dantys tik žlẽga ir žlẽga Vpr. Jauni šoka – žemė dreba, seni šoka – dantys žlega Prng. ║ dundėti: Net dirvonas žlẽga [nuo traktoriaus] Dglš. Susėdę pasilsinėja i girdi, kap žemė žlẽga [ponui atjojant] Dglš. Kai anyta kėlės, kiemelis žlegė́jo (d.) Sv. 4. smarkiai skambėti, aidėti, gausti (apie mišką, lauką, patalpą ir pan.): Piemenų net žlẽga pilnas miškas Klt. Pirma pulkai pulkai eidavo [jaunimo], net žlẽga Sld. Ryto pasikeliu – čer čer čer – net žlẽga strazdai uogose Klt. Vakarą tai net žlẽga, ka dainuoja Dgl. Kai gieda, net žlẽga – visokias giesmes senybos ana moka Klt. Visas kaimas sueina mojun, net laukai žlẽga, kaip ima dainuot an kiemų Slk. Tai man par ežerą gražiai žlẽga Trgn. Aš šokinėjau per vystančio šieno pradalges, ir žiogelių milijonai žlegėjo lankose, vasarojuje, blizgančiuose medžių lapuose M.Katil. | Stogas ėmė žlegė́t nuo lietaus Slk. 5. garsiai kalbėti: Ką te tėvas žlẽga? Trgn. ║ sklisti kalboms: Visa Alanta žlegė́jo, kad ženijas Aln. Visa ūlyčia žlẽga, kad apsivogė Klt. Dabar visas kalkozas žlẽga apie tą mergą Slk. 6. kliuksėti, teliūskuotis: Kiaušinis jau senas – žlẽga NdŽ. Pavalgydavau – net pilvas žlegė́davo, o dabar vėderiukas neduoda Klt. 7. DŽ, NdŽ, Slk smarkiai tekėti, kliokti: Lietus tik žlẽga par [langų] stiklus Prng. Jam nuolat žlẽga kraujas iš nosies Auk. 8. čiurkšėti, žliugėti: Pelkė tyvuliavo, žlegėjo po samanų ir bruknienojų danga rš. Po kojomis žlegėjo Gyvatpelkės akivarai J.Dov. Po mano kojelėm kraujeliai žlegė́jo (d.) Jz. | Visas sušlapęs, permirkęs, net žlẽga Lnkv. Šalti lašai ritosi kakta ir marškiniai žlegėjo nuo prakaito M.Katil. 9. vešėti, klestėti: Parke žlega vešlia lapija retoki medžiai sp. Žlega uosių lapavaisiai, iš goželių ištrūksta prinokę riešutai sp. Ledu pražilęs žlega krūmas T.Tilv. \ žlegėti; atžlegėti; įžlegėti; išžlegėti; nužlegėti; pažlegėti; pražlegėti; prižlegėti; sužlegėti